Dar praėjusio savaitgalio šeštadienį skubėjome į laukus žiūrėti, ar pakankamai bus pradžiuvę linai kūlimui, o šį šeštadienį jau džiaugiamės visais nukultais ir sudėtais į aruodus. Žmona prisirovė linų kitiems parodyti, o aš tikrinau ar galvenos gerai kuliasi, ar stiebeliai lūžta. Tačiau nusprendžiau - dar ankstoka kulti ir reikia palaukti kol labiau išdžius. Tad kulti išvažiavau tik šios savaitės viduryje - trečiadienį.
Darbas darbą veja vos spėji vieną pabaigti, o dar du nauji atsiranda. Rugsėjo 10-ą pradėjome kulti linus. Kulti sekėsi gerai, bet orai subjuro ir kūlimas užsitęsė iki dabar. Tačiau, manau, likusį pushektarį kurią nors gražesnę prasišvietusią dieną ir įveiksiu.
Darosi vis sunkiau linus nuo lauko nukrapštyti, nes dienos trumpėja, saulės vis mažiau ir lino stiebelis nespėja išdžiūti - tada ir visos bėdos prasideda. Nebepjauna kombaino dalgis stiebelio. Viskas užsivelia: lenktuvai apsivynioja linais ir dar kur tik netingi linų prilenda ir stabdo darbą.
Pastarosios kelios savaitės buvo labai įtemptos. Kiekvieną dieną, įskaitant savaitgalius, teko dirbti nuo aušros iki sutemų. Kai palijo, tenka lengvesnius darbus dirbti. Tik baigus kulti javus suskubome išdirbti žemes ir kuo greičiau įsėti kvietrugį. Pastarąjį tinkamiausia įterpti į dirvą pirmosiomis 10 rugsėjo dienų. Paskutinėmis dienomis buvo nuspręstą kvietrugį sėti 3 laukuose: dviejuose laukuose po pūdymo ir šiemet buvusiuose rapsuose. Tad skubėjome suskusti rapsų ražus ir pūdymus, ir kuo greičiau sėti.
Į pūdymus viską sėjome įprastai - suskustą dirvą išfrezavus buvo sėjami grūdai, kartu įterpiamos trąšos. Lauke, kur buvo rapsai teko improvizuoti, bet pirmiausia apie viską iš eilės.
Pradėjus sėją prasidėjo ir visos bėdos. Nuo pat pirmos dienos "nuleido" ratą t-25 traktoriui, vadinamajam "pupsui". Gerai, kad bent visa tai įvyko prie pat dirbamo lauko - vis tiek galėjome sėti, nes tos dienos "pupso" darbas - trąšų ir sėklų atvežimas iki dirvos.
Atvykus to geltonumo akimis ir
ieškojau, o čia – tik stagarai (kur jau rapsai nukulti)...
Maniau, kad supainiojau keliuką ir išlipau ne ten... ir tik mažas
aukštų, kaip ir prieš tai, rapsų su pilnomis ankštimis plotelis,
priminė, kad čia ta pati vieta – tik jau rudenį. Taip jau
sutapo, kad užvakar, pirma rudens dieną, pamačiau nuimamą derlių iš
arti. Tai kiekvienais metais palieka ryškų šviesų įspūdį –
ne veltui kai kur (gal ir ne Lietuvoje), bet ten kur žmonės gyvena
nuo mažens nuo užteršto oro debesų patamsėjusiuose
daugiaaukščiuose – organizuojamos ekskursijos į kaimą su labai
paprastomis pramogomis : pasivažinėjimu traktoriumi ir pan.
