Rapsų kūlimas -
tai daugiau nei nuostabus procesas...
Atvykus to geltonumo akimis ir
ieškojau, o čia – tik stagarai (kur jau rapsai nukulti)...
Maniau, kad supainiojau keliuką ir išlipau ne ten... ir tik mažas
aukštų, kaip ir prieš tai, rapsų su pilnomis ankštimis plotelis,
priminė, kad čia ta pati vieta – tik jau rudenį. Taip jau
sutapo, kad užvakar, pirma rudens dieną, pamačiau nuimamą derlių iš
arti. Tai kiekvienais metais palieka ryškų šviesų įspūdį –
ne veltui kai kur (gal ir ne Lietuvoje), bet ten kur žmonės gyvena
nuo mažens nuo užteršto oro debesų patamsėjusiuose
daugiaaukščiuose – organizuojamos ekskursijos į kaimą su labai
paprastomis pramogomis : pasivažinėjimu traktoriumi ir pan.
Tam, kas vairuoja kombainą – tai
sunkus darbas, tačiau matant kaip priekyje pakeliami javai, o į bunkerį jau krenta grūdeliai, jauti, kad tai kažkas nepaprasto
(tikra to žodžio prasme – skini darbo vaisius), kuriems užauginti
prireikė visų keturių metų laikų. Galvoju, kad žmonėms, ypač
jauniems, reikėtų dažniau atvykti ir pasižiūrėti, ne tik
pasižiūrėti, bet ir pabūti to stebuklo dalimi. Pabūti gamtoje ne
tik prie ežerų, bet ir prie žemės ūkio – tai suteikia naujų
jėgų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą