Visas straipsnis laikraštyje “Suvalkietis”: http://www.suvalkietis.lt/mes-lietuvos-siandiena-mes-lietuvos-ateitis/ieva-ir-mindaugas-smilgiai-gimtosios-zemes-trauka-nenugalima/
Ieva ir Mindaugas Smilgiai: gimtosios žemės trauka – nenugalima
Studijas buvusiame Lietuvos žemės ūkio universitete baigusiems Ievai ir Mindaugui Smilgiams kaimas, žemės ūkis niekada nebuvo svetimi. Baigę studijas sutuoktiniai grįžo į Mindaugo tėvų namus Gudelių k. (Igliaukos sen.) ir tęsė jų pradėtus darbus. Supratę, kad iš tradicinio ūkio naudos mažai, jį perorganizavo ir ėmė auginti įvairius pluoštinius augalus. Iš jų Smilgiai spaudžia aliejų – tai ir yra pagrindinė ūkio veikla. Ir nors prieš imdamiesi naujos veiklos ūkininkai svarsto, ar verta, sako, kad vis dėlto ne ekonominiai skaičiavimai juos veda į priekį. Svarbiausia jiems – žinojimas, kad jų darbas kažkam naudingas.
Didžiausias šiandienis ūkininkų Ievos ir Mindaugo Smilgių siekis – atgaivinti nualintą dirvožemį.
– Baigę mokslus abu su žmona grįžote ūkininkauti į kaimą. Kodėl priėmėte tokį sprendimą? Ar buvo kitokių svarstymų, galimybių?
– Ūkyje su tėvais dirbau nuo vaikystės ir iš kaimo, galima sakyti, niekada nebuvau išvažiavęs. Taip, studijavau Kaune, tačiau nuo kaimo nenutolau. 2006 metais tėvų ūkį perėmiau į savo rankas. Gavęs ES paramą jaunojo ūkininko ūkio įsikūrimui įsipareigojau 5 metus ūkininkauti ir nekeisti ūkio krypties. Nebuvo kur trauktis – privalėjau tęsti pradėtus darbus. Sėjau, kūliau javus, rapsus, prie manęs prisijungė ir žmona Ieva, tad buvo aišku, ką veiksime artimiausius metus. Vėliau buvo pamąstymų ir apie kitokią veiklą, net darbą užsienyje, bet įvertinę tėvų indėlį kuriant ūkį nusprendėme jame likti ir darbus tęsti toliau.
Ne visada būna lengva kelioms kartoms gyventi po vienu stogu, bet žinome, jog priėmėme teisingą sprendimą. Juk seniau kelių kartų gyvenimas vienuose namuose buvo savaime suprantamas dalykas.
– Perėmę tėvų ūkį pradėjote auginti ne tik tradicinius javus, rapsus, bet ir netradicinius aliejinius, kitokių rūšių augalus. Kodėl nusprendėte keisti ūkio kryptį?
– Dar vaikystėje yra tekę prekiauti savo pačių augintais žirniais, braškėmis, krienais. Juos parduoti būdavo nesunku. Praėjus 20 metų pastebėjome, jog kaimiškos produkcijos reikalingumas grįžta – žmonės domisi natūraliais, sveikai užaugintais ir pagamintais produktais.
Pasibaigus ES programos įgyvendinimo laikotarpiui, galėjome prisitaikyti prie rinkos poreikių. Kadangi krienai vis dar augo, pradėjome juos perdirbti ir pardavinėti. Sulaukę nemažo pirkėjų susidomėjimo ėmėme galvoti ir apie kitokių produktų gamybą. Namuose vis dažniau pakalbėdavome apie aliejaus spaudimo ir pardavimo galimybes. Įsigiję presą ėmėme sėti aliejaus spaudimui reikalingą žaliavą – linus, po kelerių metų ir pluoštines kanapes. Jau septyneri metai saugome geltonųjų burnočių rūšį, kurios Lietuvoje auginama itin mažai. Vietos suradome ir senovinei judrai, dar vadinamai laukiniais linais. Šių augalų netradiciniais nedrįsčiau vadinti, priešingai, tai yra senoviniai, tradiciniai, lietuviški augalai, kuriuos, deja, lietuviškuose laukuose šiandien retai pamatysi.
Nuolat domimės, ką dar galėtume auginti, bet save stabdome, nes tarp norų ir laiko reikia rasti pusiausvyrą.
– Kur savo pagamintą ir užaugintą produkciją realizuojate? Kurie produktai yra populiariausi ir kam juos žmonės naudoja?
– Mūsų produkciją galima rasti ūkininkų turgeliuose Kaune. Perkamiausi yra Lietuvos tautinio ir kulinarinio paveldo sertifikatus turintys šaltai spausti linų sėmenų, pluoštinių kanapių, judros aliejai. Juos spaudžiant temperatūra pakyla ne daugiau nei 35–42ºC. Tokioje temperatūroje išlieka visos naudingosios medžiagos, dėl kurių žmonės ir naudoja šiuos aliejus.
Dažniausiai aliejų perka maisto gamybai, bet žinome, kad naudoja ir kaip cheminių vaistų pakaitalą. Juk nuo seno žinoma, kad linų sėmenų aliejus malšina skrandžio skausmus, o pluoštinių kanapių aliejus padeda sumažinti blogojo cholesterolio kiekį. Šį aliejų renkasi ir jaunos mamos kaip alternatyvą sintetiniams vaikiškiems vitaminams. Klientai teigia, kad kylantį rūgštingumą jiems greitai padeda įveikti judros aliejus.
– Ūkyje su tėvais dirbau nuo vaikystės ir iš kaimo, galima sakyti, niekada nebuvau išvažiavęs. Taip, studijavau Kaune, tačiau nuo kaimo nenutolau. 2006 metais tėvų ūkį perėmiau į savo rankas. Gavęs ES paramą jaunojo ūkininko ūkio įsikūrimui įsipareigojau 5 metus ūkininkauti ir nekeisti ūkio krypties. Nebuvo kur trauktis – privalėjau tęsti pradėtus darbus. Sėjau, kūliau javus, rapsus, prie manęs prisijungė ir žmona Ieva, tad buvo aišku, ką veiksime artimiausius metus. Vėliau buvo pamąstymų ir apie kitokią veiklą, net darbą užsienyje, bet įvertinę tėvų indėlį kuriant ūkį nusprendėme jame likti ir darbus tęsti toliau.
Ne visada būna lengva kelioms kartoms gyventi po vienu stogu, bet žinome, jog priėmėme teisingą sprendimą. Juk seniau kelių kartų gyvenimas vienuose namuose buvo savaime suprantamas dalykas.
– Perėmę tėvų ūkį pradėjote auginti ne tik tradicinius javus, rapsus, bet ir netradicinius aliejinius, kitokių rūšių augalus. Kodėl nusprendėte keisti ūkio kryptį?
– Dar vaikystėje yra tekę prekiauti savo pačių augintais žirniais, braškėmis, krienais. Juos parduoti būdavo nesunku. Praėjus 20 metų pastebėjome, jog kaimiškos produkcijos reikalingumas grįžta – žmonės domisi natūraliais, sveikai užaugintais ir pagamintais produktais.
Pasibaigus ES programos įgyvendinimo laikotarpiui, galėjome prisitaikyti prie rinkos poreikių. Kadangi krienai vis dar augo, pradėjome juos perdirbti ir pardavinėti. Sulaukę nemažo pirkėjų susidomėjimo ėmėme galvoti ir apie kitokių produktų gamybą. Namuose vis dažniau pakalbėdavome apie aliejaus spaudimo ir pardavimo galimybes. Įsigiję presą ėmėme sėti aliejaus spaudimui reikalingą žaliavą – linus, po kelerių metų ir pluoštines kanapes. Jau septyneri metai saugome geltonųjų burnočių rūšį, kurios Lietuvoje auginama itin mažai. Vietos suradome ir senovinei judrai, dar vadinamai laukiniais linais. Šių augalų netradiciniais nedrįsčiau vadinti, priešingai, tai yra senoviniai, tradiciniai, lietuviški augalai, kuriuos, deja, lietuviškuose laukuose šiandien retai pamatysi.
Nuolat domimės, ką dar galėtume auginti, bet save stabdome, nes tarp norų ir laiko reikia rasti pusiausvyrą.
– Kur savo pagamintą ir užaugintą produkciją realizuojate? Kurie produktai yra populiariausi ir kam juos žmonės naudoja?
– Mūsų produkciją galima rasti ūkininkų turgeliuose Kaune. Perkamiausi yra Lietuvos tautinio ir kulinarinio paveldo sertifikatus turintys šaltai spausti linų sėmenų, pluoštinių kanapių, judros aliejai. Juos spaudžiant temperatūra pakyla ne daugiau nei 35–42ºC. Tokioje temperatūroje išlieka visos naudingosios medžiagos, dėl kurių žmonės ir naudoja šiuos aliejus.
Dažniausiai aliejų perka maisto gamybai, bet žinome, kad naudoja ir kaip cheminių vaistų pakaitalą. Juk nuo seno žinoma, kad linų sėmenų aliejus malšina skrandžio skausmus, o pluoštinių kanapių aliejus padeda sumažinti blogojo cholesterolio kiekį. Šį aliejų renkasi ir jaunos mamos kaip alternatyvą sintetiniams vaikiškiems vitaminams. Klientai teigia, kad kylantį rūgštingumą jiems greitai padeda įveikti judros aliejus.
Geltonieji burnočiai Smilgių ūkyje yra itin vertinami, nes jų rasti galima tik reto lietuvio darže.
– Savo auginama ir gaminama produkcija prekiaujate patys. Ar samdyti pardavėjus neapsimoka, ar yra kitos priežastys?
– Daug diskutavome ir svarstėme galimybę ką nors įdarbinti prekiauti, bet nusprendėme, kad visais atžvilgiais yra geriau prekiauti patiems. Pirmiausiai tai – galimybė bendrauti su klientais, į visus jiems kylančius klausimus galime atsakyti iškart. O ir norint paruošti žmogų prekiauti, reikėtų daug investuoti į supažindinimą su visu gyvenimu ir darbu ūkyje. Pardavėjas turi žinoti visą produkto nueitą kelią iki prekystalio, kad galėtų rasti atsakymus į visus pirkėjams kylančius klausimus. Patikėti kam nors tokią atsakomybę yra sudėtinga, todėl prekiaujame patys.
Visi mūsų ūkyje pagaminti produktai – mūsų gyvenimo būdas, kurį perteikti pirkėjui geriausiai galime patys. Kartu norisi, kad liktų šeimos ūkio tradicijos – samdydami kitus žmones savo veiklą paverstume įmone.
– Ar jūsų darbas – tik būdas užsidirbti?
– Didžiausia mūsų siekiamybė – pagalba žmonėms, informacijos, iš kur jų maistas atkeliauja, kokį kelią jis nueina, kol atsiduria ant stalo, suteikimas. Kaimo žmogui tokių klausimų nekyla, tačiau informacijos visuomenės amžiuje, plečiantis miestui ir nykstant kaimui, vis daugiau jaunų žmonių nesupranta ir nežino, kad maistas gimsta ne parduotuvės lentynose, o daržo lysvėje. Tad jau šešti metai rašome internetinį ūkio dienoraštį www.smilgiai.eu, kurį skaitydami žmonės gali pamatyti, kaip užauga jų maistas.
– Daug diskutavome ir svarstėme galimybę ką nors įdarbinti prekiauti, bet nusprendėme, kad visais atžvilgiais yra geriau prekiauti patiems. Pirmiausiai tai – galimybė bendrauti su klientais, į visus jiems kylančius klausimus galime atsakyti iškart. O ir norint paruošti žmogų prekiauti, reikėtų daug investuoti į supažindinimą su visu gyvenimu ir darbu ūkyje. Pardavėjas turi žinoti visą produkto nueitą kelią iki prekystalio, kad galėtų rasti atsakymus į visus pirkėjams kylančius klausimus. Patikėti kam nors tokią atsakomybę yra sudėtinga, todėl prekiaujame patys.
Visi mūsų ūkyje pagaminti produktai – mūsų gyvenimo būdas, kurį perteikti pirkėjui geriausiai galime patys. Kartu norisi, kad liktų šeimos ūkio tradicijos – samdydami kitus žmones savo veiklą paverstume įmone.
– Ar jūsų darbas – tik būdas užsidirbti?
– Didžiausia mūsų siekiamybė – pagalba žmonėms, informacijos, iš kur jų maistas atkeliauja, kokį kelią jis nueina, kol atsiduria ant stalo, suteikimas. Kaimo žmogui tokių klausimų nekyla, tačiau informacijos visuomenės amžiuje, plečiantis miestui ir nykstant kaimui, vis daugiau jaunų žmonių nesupranta ir nežino, kad maistas gimsta ne parduotuvės lentynose, o daržo lysvėje. Tad jau šešti metai rašome internetinį ūkio dienoraštį www.smilgiai.eu, kurį skaitydami žmonės gali pamatyti, kaip užauga jų maistas.
Pagrindinė Smilgių ūkio produkcija – švieži, šaltai spausti aliejai.
– Kokios Jūsų mintys apie ateitį, kokie planai? Galbūt ketinate plėstis, didinti ūkį, jo pajėgumus, o gal priešingai – turite minčių viską mesti?
– Plėstis neketiname, tačiau planų viską baigti taip pat neturime. Šiuo metu mąstome apie ūkio optimizavimą. Norime, kad visa ūkyje vykdoma veikla būtų efektyvi.
Tiesa, ramybės šiuo metu neduoda žemė. Dėl intensyvios žemės ūkio veiklos pasaulyje humuso, naudingo dirvožemio, sluoksnis sparčiai mažėja. Nesvarbu, ar ūkininkauji ekologiškai, ar ne, žemei privalai leisti pailsėti, todėl mūsų ateities planai susiję su pagalba žemei. Jau šiemet pasėjome daugiau žalinimo augalų – žirnių, raudonųjų dobiliukų, kurie fiksuoja azotą, gerina dirvą. Tikimės, kad žemė atsipūs, pailsės.
– Plėstis neketiname, tačiau planų viską baigti taip pat neturime. Šiuo metu mąstome apie ūkio optimizavimą. Norime, kad visa ūkyje vykdoma veikla būtų efektyvi.
Tiesa, ramybės šiuo metu neduoda žemė. Dėl intensyvios žemės ūkio veiklos pasaulyje humuso, naudingo dirvožemio, sluoksnis sparčiai mažėja. Nesvarbu, ar ūkininkauji ekologiškai, ar ne, žemei privalai leisti pailsėti, todėl mūsų ateities planai susiję su pagalba žemei. Jau šiemet pasėjome daugiau žalinimo augalų – žirnių, raudonųjų dobiliukų, kurie fiksuoja azotą, gerina dirvą. Tikimės, kad žemė atsipūs, pailsės.
Nuo jaunų linų stiebelių ir prasidėjo Smilgių aliejaus spaudimo ūkio veikla.
– Kokia Jūsų nuomonė apie ūkininkavimą Lietuvoje? Ar įmanoma iš to oriai pragyventi, susikurti patogų ir jaukų gyvenimą?
– Mūsų valstybėje šeimos ūkis turi tiek pat, o gal net ir daugiau įsipareigojimų, kaip ir verslo įmonės. Kiekvienais metais išgirstame, kad reikės rašyti, kažką naujo pildyti. Mes esame ūkininkai, mūsų pagrindinė veikla yra laukuose, bet lygiai tiek pat, o gal net ir daugiau laiko praleidžiame namuose pildydami žurnalus, dokumentus, buhalteriją.
Kartais dirbame 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – kitaip iki tam tikrų terminų nesuspėtume. Kartais pasvarstome, kad mums tiek nereikia, bet juk klientai laukia, jie kaip šeima, o šeima būtina rūpintis. Taigi atsikvepiame ir einame toliau. Dirbti tokį darbą gali tik atsidavę ir dėl to galvą pametę.
– Jei turėtumėte galimybę pradėti viską iš naujo, ar ką nors keistumėte, o jei keistumėte, tai ką?
– Nekeistumėme nieko. Kiekvienas žingsnis, kiekviena situacija gyvenime yra pamoka, kurią reikia išmokti, o praeitį svarbu paleisti. Reikia gyventi šia diena ir negaišti laiko mąstant apie tai, ką galėjai padaryti kitaip. Viskas buvo, yra ir bus taip, kaip turi būti – gyvenimas banguotas, reikia mokytis per tas bangas keliauti ramiai.
– Ką patartumėte, palinkėtumėte ketinantiems pradėti ar jau dirbantiems jauniems ūkininkams?
– Gyvenimas – ne begalinis, mokykitės sustoti ir pamąstyti, ką veikiate, dėl ko tai darote. Nedirbkite sekmadieniais – po sunkaus darbo poilsis bus malonus.
− Dėkoju už pokalbį.
– Mūsų valstybėje šeimos ūkis turi tiek pat, o gal net ir daugiau įsipareigojimų, kaip ir verslo įmonės. Kiekvienais metais išgirstame, kad reikės rašyti, kažką naujo pildyti. Mes esame ūkininkai, mūsų pagrindinė veikla yra laukuose, bet lygiai tiek pat, o gal net ir daugiau laiko praleidžiame namuose pildydami žurnalus, dokumentus, buhalteriją.
Kartais dirbame 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – kitaip iki tam tikrų terminų nesuspėtume. Kartais pasvarstome, kad mums tiek nereikia, bet juk klientai laukia, jie kaip šeima, o šeima būtina rūpintis. Taigi atsikvepiame ir einame toliau. Dirbti tokį darbą gali tik atsidavę ir dėl to galvą pametę.
– Jei turėtumėte galimybę pradėti viską iš naujo, ar ką nors keistumėte, o jei keistumėte, tai ką?
– Nekeistumėme nieko. Kiekvienas žingsnis, kiekviena situacija gyvenime yra pamoka, kurią reikia išmokti, o praeitį svarbu paleisti. Reikia gyventi šia diena ir negaišti laiko mąstant apie tai, ką galėjai padaryti kitaip. Viskas buvo, yra ir bus taip, kaip turi būti – gyvenimas banguotas, reikia mokytis per tas bangas keliauti ramiai.
– Ką patartumėte, palinkėtumėte ketinantiems pradėti ar jau dirbantiems jauniems ūkininkams?
– Gyvenimas – ne begalinis, mokykitės sustoti ir pamąstyti, ką veikiate, dėl ko tai darote. Nedirbkite sekmadieniais – po sunkaus darbo poilsis bus malonus.
− Dėkoju už pokalbį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą